limx→af(x)=L reiškia:∀ε>0∃δ>0:0<∣x−a∣<δ⇒∣f(x)−L∣<ε.Pirma ε, po to δ(ε). Šablonas: „Tegu ε>0. Imame δ=…>0. Jei 0<|x−a|<δ, tai …<ε.“ δ negali priklausyti nuo laisvo x. Funkcija nebūtinai apibrėžta pačiame a.
Kaip parinkti δ
Tiesinei f(x)=mx+c, m=0: ∣f(x)−f(a)∣=∣m∣∣x−a∣, tinka δ=∣m∣ε. Kvadratui ties a: ribok ∣x−a∣<1, tada ∣x+a∣<2∣a∣+1. Tinka δ=min(1,2∣a∣+1ε). Modulis: ∣x−a∣<δ⟺a−δ<x<a+δ.
Kontrolinio šaknies įrodymas
a=6, L=5, f(x)=4x+1. Imk η=min(ε,1). Iš ∣f(x)−5∣<η gauname:6−410η−η2<x<6+410η+η2.Tinka δ=410η−η2>0. Trumpesnis kelias: ∣f(x)−5∣≤54∣x−6∣; tinka δ=min(1,45ε).
Sekos ir begalinės ribos
an→L: ∀ε>0∃N∈N, n>N⇒∣an−L∣<ε. an→+∞: ∀M>0∃N, n>N⇒an>M. f(x)→+∞ ties a: ∀M>0∃δ>0, 0<∣x−a∣<δ⇒f(x)>M. −∞ atveju reikalaujame f<−M.
Pagrindinės ribos be Lopitalio
Kai t→0 (kampai radianais):tsint→1,ttant→1,tet−1→1,tln(1+t)→1,t(1+t)α−1→α.(1+t)t1→e. Jei u→0, uv→c, 1+u>0, tada (1+u)v→ec. ∣q∣<1⇒qn→0.
Ribų skaičiavimo kelrodis
Įstatyk → nustatyk formą → pertvarkyk → pritaikyk ribą. 00 su polinomais: skaidyk daugikliais. Šaknų skirtumas: jungtinis reiškinys, (A−B)(A+B)=A−B. ∞∞: dalyk iš dominuojančio dydžio. 1∞: e riba arba logaritmas. Dalmeniui baigtinių ribų taisyklė galioja, jei vardiklio riba nelygi 0. x2=∣x∣.
Dalinės ir rekursinės sekų ribos
Periodui p skaidyk n=pk+r. Kiekvienos klasės riba – dalinė riba. Aprėžtai sekai lim sup – didžiausia, lim inf – mažiausia dalinė riba. Jei jos skiriasi, bendros ribos nėra. Rekursijai: ① kandidatas L=g(L); ② indukcija aprėžtumas; ③ monotoniškumas; ④ konvergavimo teorema; ⑤ perėjimas prie ribos, jei g tolydi. Vien ① nepakanka.
Tolydumas ir asimptotės
Tolydumas vidiniame taške: limx→a−f=limx→a+f=f(a). Vertikali x=a: bent viena vienpusė riba ±∞. Tiesei y=kx+b kiekviena kryptimi atskirai:k=x→±∞limxf(x),b=x→±∞lim(f(x)−kx).Abu turi būti baigtiniai. k=0 – horizontali. Vardiklio nulis gali būti tik skylė, todėl tikrink ribą.
Matematika 1
Išvestinės ir diferencialas Pagrindinės temos
Išvestinė pagal apibrėžimą
f′(x)=h→0limhf(x+h)−f(x).Įstatyk x+h → atimk visą f(x) → pertvarkyk → riba. ln(x+5): ln(x+5+h)−ln(x+5)=ln(1+x+5h); pakeisk t=x+5h ir taikyk tln(1+t)→1. Rezultatas x+51, x>−5. Diferencijuojamumas ⇒ tolydumas; atvirkščiai nebūtinai.
(arcsinx)′=1−x21,(arccosx)′=−1−x21kai |x|<1. (arctanx)′=1+x21,x∈R.Sudėtiniam argumentui dar daugink iš vidaus išvestinės.
Suma, sandauga, dalmuo
(cu)′=cu′,(u±v)′=u′±v′,(uv)′=u′v+uv′,(vu)′=v2u′v−uv′,v=0.Sandaugos išvestinė nėra u′v′. Prieš diferencijuodamas gali supaprastinti, bet išsaugok pradinę apibrėžimo sritį.
Grandinės taisyklė
[f(g(x))]′=f′(g(x))g′(x).(uα)′=αuα−1u′; (u)′=2uu′, u>0. (ln∣u∣)′=uu′, u≠0. (eu)′=euu′. (sinu)′=cosuu′. Eik iš išorės į vidų; daugink kiekvieną sluoksnį. Pvz., (sin((3x+1)2))′=6(3x+1)cos((3x+1)2).
Logaritminė ir neišreikštinė
y=uv, u>0: lny=vlnu, todėly′=uv(v′lnu+vuu′).(xx)′=xx(lnx+1), x>0. Neišreikštinei: (y2)′=2yy′, (xy)′=y+xy′. Iš F(x,y)=0: y′=−FyFx, kai Fy=0 ir galioja vietinio diferencijuojamo sprendinio sąlygos. Pvz., x2+y2=25⇒y′=−yx, y≠0.
dx=Δx,dy=f′(a)dx,Δy=f(a+Δx)−f(a).Δy≈dy,f(a+Δx)≈f(a)+f′(a)Δx.Rinkis artimą patogų a. 4,1≈2+(41)⋅0,1=2,025. Santykinis mažos paklaidos įvertis: ∣f(a)∣∣dy∣ (kai f(a)≠0); procentinis – kart 100 %. Diferencialas yra tikslus tiesinio modelio pokytis, ne tikras Δy.
Matematika 1
Papildomos temos Papildomos temos
Liestinė, normalė, kampas
Liestinė: y−f(a)=f′(a)(x−a). Normalė, kai f′(a)≠0: y−f(a)=−f′(a)x−a. Jei f′(a)=0, normalė x=a. Mažesniam kampui tarp liestinių: tanφ=∣1+m1m2m2−m1∣. Jei m₁m₂=−1 – statmenos.
Parametrinė ir atvirkštinė
x=x(t), y=y(t), x′(t)≠0:dxdy=x′(t)y′(t),dx2d2y=x′(t)(dxdy)t′.Antroji nėra y″(t)/x″(t). Jei g=f⁻¹ ir f′(a)≠0: g′(f(a))=f′(a)1, kai atvirkštinė apibrėžta atitinkamoje aplinkoje.
Funkcijos tyrimas
Sritis → ribos ir trūkiai → asimptotės → f′ ženklai → f″ ženklai → grafikas. f′>0: didėja, f′<0: mažėja. f′ iš + į −: maksimumas; iš − į +: minimumas. f″>0: nuolydis didėja (dubuo), f″<0: mažėja (kepurė). Perlinkiui būtinas išlinkio pokytis. f′=0 ar f″=0 savaime nepakanka. Absoliutiems ekstremumams uždarame intervale tikrink ir kraštus.
Teiloro polinomas ir diferencialai
Tn(x)=k=0∑nk!f(k)(a)(x−a)k.Esant reikalingam glodumui: Rn=(n+1)!f(n+1)(ξ)(x−a)n+1, ξ tarp a ir x. Kai x nepriklausomas, dx pastovus: dny=f(n)(x)(dx)n. Tai ne (dy)ⁿ. Prie 0: ex=1+x+2x2+O(x3); sinx=x−6x3+O(x5); cosx=1−2x2+O(x4); ln(1+x)=x−2x2+O(x3).
Lopitalis tik jei leidžiama
Tik 0/0 arba ∞/∞ formai. Funkcijos diferencijuojamos pradurtoje aplinkoje, g′≠0; egzistuoja išvestinių santykio riba:limgf=limg′f′.Kaskart kartojant tikrink sąlygas. Tai ne trupmenos išvestinė. Jei prašoma ribų pagal bendras taisykles be Lopitalio, šio metodo nenaudok. Kitus neapibrėžtumus pirma pertvarkyk.
Integralų pradžia
∫f(x)dx=F(x)+C, kai F′=f. ∫abf(x)dx=F(b)−F(a), kai f tolydi. ∫xpdx=p+1xp+1+C, p≠−1; ∫xdx=ln∣x∣+C. ∫exdx=ex+C; ∫cosxdx=sinx+C; ∫sinxdx=−cosx+C. Pakeitimas: u=g(x), du=g′(x)dx. Dalimis: ∫udv=uv−∫vdu.
Integralo prasmė ir patikra
∫abf(x)dx=n→∞limi=1∑nf(xi)Δx.Tai plotas su ženklu. Geometriniam plotui integruok |f| arba skaidyk ties nuliais. Fizikoje Δx=∫vdt, bet kelias s=∫∣v∣dt. Pirmykštę tikrink diferencijuodamas. Neapibrėžtiniam +C būtina; apibrėžtinio atsakymas – skaičius.
Prieš atiduodant kontrolinį
Ar patikrinau sritį? Ar riba nebuvo tiesiog pavadinta 0/0? Ar ε–δ įrodyme kiekvienas ε ir tinkama δ? Ar rekursijos konvergavimas įrodytas? Ar asimptotėms tikrinau abi begalybes ir |x|? Ar grandinėje nepraleidau vidaus išvestinės? Ar „pagal apibrėžimą“ tikrai panaudojau ribą? Ar diferencialo apytikslę reikšmę pažymėjau ≈?